Nepažinta detalė pasaulio dėlionėje: kodėl nesuprantame astrologijos?

– Esi baigusi universitetines vizualiųjų menų ir edukologijos studijas, valandinės astrologijos mokslus pas pasaulinio lygio astrologą John‘ą Frawley. Dabar studijuoji helenistinės astrologijos istoriją bei jos metodus Chris‘o Brennan‘o, profesionalaus Amerikos astrologo bei knygos „Hellenistic astrology“ autoriaus, kursuose. Astrologijos mokslas apima platų gyvenimiškąjį spektrą (kultūros, meno, muzikos, architektūros, gamtos), tačiau populiariojoje žiniasklaidoje rasi vien „pritemptus“ horoskopus visiems zodiako ženklams. Šis neaiškumas ir paskatino kelti gilesnius klausimus?

Vaikystėje, be dažniausiai tėvų duoto vardo, paveldėtos pavardės, pilietybės, lyties, kurie kažką pasako apie mus, dar priskiriamas toks dalykas, kaip zodiako ženklas – nepriklausomai nuo tėvų, valstybės ar lyties. Kažkokie tartum ore plazdantys sparneliai, švelniai prisisegę prie kiekvieno žmogaus, nežinia, nei iš kur, nei kam atsiradę, ir pretenduojantys nuskraidinti į savęs pažinimą, bei užmesti akį į rytojų. Nemaži pažadai kaip iš nežinomos kilmės šaltinio, ar ne? Populiarioji žiniasklaida rašo ir rašo apie ženklus ir rytojų. Tik po to imama pastebėti, kad lyg ir kartojasi: ką rašė Žuviai, dabar rašo Jaučiui, ką rašė Avinui, dabar jau Šauliui, o ir būdo savybės Liūtui viename žiniatinklyje rašomos vienokios, kitame kitokios. Aplinkui pažįstu ne vieną Skorpioną, jie lyg irgi turi skirtingumų, bet turi ir panašumų, o dažnai sekasi visiems tą pačią dieną ne taip pat. Domėtis astrologija paskatino iškylantis klausimas – kodėl?

– Kartu su Rytų filosofijos tyrinėtoju, filosofijos doktorantu Tadu Snuviškiu esate sukūrę dėmesio vertą video – diskusiją apie tris pagrindinius probleminius požiūrius į astrologiją. Kaip apibrėžtum, kas yra astrologija ir su kokiais dažniausiais mitais apie šį mokslą tenka susidurti?

Atsivertę angliškąjį Vikipedijos puslapį, pirmiausia rasime, kad astrologija yra pseudomokslas. Kaip žinia, Vikipediją pildo bet kas. Kas nori, tas gali parašyti straipsnį kokia nori tema ir mėginti įkelti, jeigu Vikipedijos bendruomenė jį priims. To užteks, kad parašytas straipsnis nugultų joje, taip formuodamas daugelio žmonių, ieškančių informacijos Vikipedijoje ta tema, nuomonę. Vikipedijoje, dėl astrologiją apibrėžiančio straipsnio anglų kalba, buvo nemažai diskusijų tarp jos bendruomenės ir astrologų, kurie rašė straipsnius, bet šie nebuvo priimti, arba priimti, bet vėliau pašalinti. Amerikoje, didesnis procentas žmonių, paklausus formuluote „ar tikite astrologija?“, atsakytų neigiamai. Nieko nuostabaus, nes šiuolaikinis mokslas astrologijos nepripažįsta, jos net netyręs, „nurašo“ kaip savaime suprantamybę.

Ptolemėjiškos pasaulio sampratos atgyveną (reiktų pridurti, kad astrologijos efektyvumas nėra susietas su graikų mokslininko Klaudijaus Ptolemėjaus keltu supratimu, kad visos planetos sukasi aplink Žemę, o ne aplink Saulę, kas buvo įrodyta, taip tartum dabar argumentuojant ir nuneigiant pačią astrologiją kaip „neteisingą“). Ptolemėjus buvo išskirtinai plačiamąstis žmogus, bandęs apjungti daugybę tuomet žinomų ar numanomų žinių iš skirtingų sričių į vientisą sistemą. Tarp jų buvo ir astrologija. Atvirkščiai nei dabar, kuomet vyrauja mąstymas, kad yra daugybė atskirų disciplinų, reiškinių, kurie tartum nesisieja vienas su kitu. Tartum pasiėmę vieną dėlionės detalę, iškėlę rankoje, apžiūrinėtume, ir padedame atgal, nepagalvoję, kokia jos vieta apskritai bendrame paveiksle, net nebandant to paveikslo dėlioti, kad šis pasimatytų. Užsipylę mažyčių dėlionės detalių kalnu, sėdime jame ir kuičiamės, kol neatsiras, kas pradės jas jungti ir vizualizuoti tą paveikslą, o gal kelis jų.

Kita astrologiją kritikuojanti pusė – krikščionybė, kuri formavosi ~1a. – kiek vėliau nei astrologija, bet ganėtinai panašiu metu, kai helenistinė astrologija susiformavo iki dabar žinomos ketveriukės formos: zodiako ženklai, būstai, planetos, aspektai. Tuo laikotarpiu Mesapotamijoje labiau vyravo stoiškas mąstymas su stipria likimo lemties samprata, kurios šviesoje buvo praktikuojama astrologija, tad siejama su lemties atskleidimu. Tuo tarpu krikščionybės įtakoje vystėsi laisvos valios koncepcija. Tad tarp šių pusių įsivyravo prieštara, kuri, iš vienos pusės, yra užsilikusi iki šių dienų, nors stoikų stipri filosofinė laikysena šiuolaikybėje jau seniai išnykusi, o astrologai turi skirtingas pozicijas likimo nulemtumo klausimu.

Astrologija ir astronomija pradžioje buvo vienas mokslas, praktikuojamas labiausiai išsilavinusių žmonių, iki tų laikų, kuomet buvo pažengta dangaus kūnų stebėjimuose tiek, kad astrologai, žinodami planetų ciklus, galėjo nustatyti jų buvimo padėtis, reikalingas horoskopams sudaryti, be stebėjimų ir didesnių skaičiavimų. Išsiskyrė žmonių interesai – vieni liko užsiimti dangaus ir žemės koreliacijomis, o kitus labiau domino fiziniai planetų kūnai, jų tyrimas. Tad išsiskyrus domesio sritims, atsirado ir dvi sritys – astrologija su astronomija.

Šiuolaikinis mokslas nepripažįsta dangaus kūnų veikimo žemiškajam pasauliui ir vienakryptiškai tai vadina pseudomokslu, „suplaka“ astrologiją su prietarais, „senienomis“, burtais, saviįtaiga. Kaip manai, kodėl akademinėje aplinkoje vyrauja neigiamas požiūris į astrologijos mokslą?

Kaip minėjau anksčiau, gyvuoja dvi didelės grupės, kurios šiais laikais turi antagonistinį požiūrį į astrologiją ir yra dominuojančios Vakarų pasaulyje, todėl astrologija ir ją praktikuojantys žmonės lieka paraštėse visokiausiomis prasmėmis. Mano supratimu, pati astrologija tėra metodas, kuris jokios filosofijos neneša, kaip ir abėcėlė, kuri pati nieko neteigia, o yra vienas iš komunikacijos įrankių – kaip astrologija yra danguje ir žemėje vykstančių įvykių koreliacijos įrankis. O ką jis pasako, jau priklauso nuo astrologijos atšakos (gimimo, pasaulinė, parenkamoji, valandinė, medicininė...).

Ar planetos sukelia įvykius žemėje, ar visgi yra kaip simboliai, nurodantys galimus įvykius pasaulyje? Nėra aišku. O tai dar vienas šiuolaikinio mokslo argumentas, kad astrologija yra pseudomokslas, kadangi nėra žinomas mechaninis veikimo principas. Ir reiktų pridurti – nesiaiškinamas. Tokie tyrimai nefinansuojami, nes, kaip minėjau anksčiau, yra pradinis, stipriai įsišaknijęs šiuolaikinio „rimto mokslo“ neigiamas požiūris į astrologiją. Raskite mokslininką, kuris drąsiai, viešai pasisakytų, kad tiria, tiki ar naudojasi astrologiniais metodais. Tokio, ko gero, nerasime. Netgi jeigu ir naudojasi, tai tik tyliai, kadangi šitaip pasakius, jį galimai atstumtų kiti akademikai, smuktų prestižas, sušlubuotų karjera, taptų kolegų pajuoka, kristų į paraštę. Žmonės nori būti pripažinti ir priimti savo grupėje, kad išliktų, tad taip dažniausiai ir elgiamasi.

Tavo pastebėjimu, kodėl ši sritis, neretai labiau nei religija, susilaukia tiek daug mokslininkų kritikos ar patyčių?

Tiesa, studijuojant šią sritį, su patyčiomis susiduriama ganėtinai dažnai, jeigu ne tiesiogiai, tai spaudoje, televizijoje. Man apmaudu, kad kai kurie akademiškai labiausiai išsilavinę žmonės tuo užsiima, užuot gilinęsi į reiškinį, kurį komentuoja. Žmonėms dažnai trūksta kritinio, nuo stereotipų laisvo mąstymo, pagarbos protėvių darbams, istorijai, tradicijai, ir rimtos edukacijos šioje srityje, nes komentaruose apie astrologiją neperžengiama toliau už laikraštinio stulpelio apie Mergelę lygio jau ne vieną dešimtmetį. Kai paklausau neprofesionalių komentarų apie astrologiją, suabejoju pačių mokslininkų kompetencijomis: ar jie ir savo srityje tokius lengvabūdiškus apibendrinimus daro? Ar prieš vardą rašomas trumpinys „dr.“ suteikia ypatingą statusą visažiniškai ir taip pat kompetentingai komentuoti ne tik savo sritį, bet ir bet kurią kitą? Ak, tas stebuklingasis šiuolaikinis „dr.“ fenomenas.

Planetos, jų išsidėstymas, įtaka žmogaus charakteriui. Jei mokslo pasaulis kategoriškai neigia jų poveikį žmogui, ar galėtum išsamiau argumentuoti, kaip, remiantis astrologijos praktika, dangaus kūnai veikia žmogaus gyvenimą, pasirinkimus, mąstymą?

Fizinis veikimo mechanizmas nėra atrastas. Kas atrastų? Nobelis, ko gero, garantuotas, bet to, bent jau artimiausiu metu neįvyks, kadangi nėra suinteresuotų valstybių ar turtingų žmonių, kurie investuotų į šią sritį. Patys astrologai dirba savo darbą, taip pat kaip štai aš dabar naudoju kompiuterį, atsakydama į interviu klausimus. Atlieku darbą, naudoju kompiuterį, bet jo veikimo mechanizmo nežinau, bet matau, kad veikia, tai ir naudoju. Tam, kad atsirastų kompiuterio veikimo mechanizmas, buvo žmonės, sutelkti finansai, interesai, ko visuma sukūrė ir tebekuria kompiuterius ir jų veikimo schemas, išmanydami ir gilindami fizikines žinias. Nereiktų norėti iš astrologų, kad jie vienu metu būtų astronomai, inžinieriai, matematikai, fizikai, psichologai, dvasininkai, išradėjai – tegu tik būna geri astrologai. Kai ateis laikas, galbūt bus ir kitų sričių interesas astrologijai. Ir jie, iš savo pusės, turės galimybių ir įrankių ją tirti taip fiziškai, kaip šiuolaikybė pripažįsta.

Paminėsiu keletą teorijų: viena jų, kad planetos tiesiogiai fiziškai veikia žmones (Ptolemėjus taip siejo). Kita teorija, kad planetos yra simboliai, kurie praneša apie įvykius, bet neveikia fiziškai (astrologijos ištakose dominavo šioji samprata). Psichologas Gustavas Jungas suformulavo net kelias teorijas: 1) danguje vykstantys įvykiai sinchronizuojasi su žemėje vykstančiais įvykiais: kaip danguje, taip ir ant žemės; 2) astrologija yra išprojektuota pasąmonės psichologija; 3) astrologija yra intuityvus metodas, toks kaip I Ching, veikiantis sinchronistiniu principu, reikšmingu supuolimu; 4) astrologija kaip žmonių archetipų sistema nebuvo žmonių sukurta, o atrasta – ji jau egzistavo kaip esybė dar prieš žmogaus intelektui tuos archetipus aptinkant ir atpažįstant.

Laisvos valios problematika ir astrologas kaip visų gyvenimo klausimų žinovas, „guru“. Ar dažnai, kasdienybėje bei konsultuojant žmones, tenka patirti tokį įsitikinimą, ir kaip manai, kodėl toks vyrauja?

Visažinio „guru“ įvaizdis yra. Neretai dalis astrologų save taip ir reprezentuoja. Mano supratimu, tai yra žmogaus charakterio išraiška. Kai kurie žmonės tiesiog yra mokytojiški, mėgsta pamokyti kitus, pasakyti, kaip yra. Tarp astrologų tokių žmonių taip pat pasitaiko, kaip ir visur, kurie vienu metu ir koučeriai, ir psichologai, ir laimės mokytojai, ir dvasiniai palydėtojai ir pagaliau – astrologai. Nors mano supratimu, astrologas pirmiausiai turi būti astrologas – mokėti ir nuolat tobulintis astrologinėse technikose prognozuojant, diagnozuojant, apibūdinant, įžvelgiant, skaičiuojant. Bet ne žarstyti patarimus, kaip gyventi ar teikti psichologinę pagalbą. Tam yra kiti specialistai, kurie specializuojasi šiose srityse, bet nesispecializuoja astrologijoje (įdomumo dėlei, pvz., Anglijoje yra psichologų, psichoterapeutų, kurie savo praktikoje su klientais pasitelkia gimimo astrologiją kaip metodą greičiau suprasti kliento problemą).

Kita galėtų būti priežastis, atkeliaujanti iš praeities: astrologo profesijos įvaizdis, buvęs prestižas, astrologo ir šventiko buvusi samplaika. Religiniams ritualams reikėjo palankių dienų, reikėjo žinoti, kada geriausia melstis dievams, atnašauti, tad šventikas turėjo išmanyti ir astrologiją. Be to, šventikai dažnai būdavo ir mokytojai – kartu turėjo užduotį pamokyti kitus pagal to tikėjimo sistemą. O dabar, kai astrologija nėra oficialiai susijusi su kokia nors religija, kai kurie astrologai, kurie linkę mokyti, gali klientus pamokyti ar duoti patarimų, kaip gyventi pagal savo gyvenimo supratimą, tikėjimą.

Tarp astrologų nėra vieningos nuomonės laisvos valios klausimu. Vieni mano, kad ji yra, ir pats žmogus gali pakreipti savo likimą neribotai ar su Dievo pagalba. Kiti mano, kad kai kurie dalykai žmogaus gyvenime nulemti, o kai kuriuos galima keisti, kiti mano, kad viskas nulemta (šioji pozicija, ko gero, pati nepopuliariausia šiais laikais). Neatrodo, kad dažnai klientai konsultacijos metu keltų šį klausimą, bet iš šono atrodytų, jog dauguma pasisakytų – dalis nulemta, dalį galima keisti.

Astrologija dažnai yra „inkorporuojama“ į kurią nors platesnę filosofiją. Kaip vertintum tokią poziciją, kai ji tarsi ištirpsta tam tikroje žinių sistemoje?

Priklausomai, kur. Scenoje pasirodo niekdarys, peilį nusitaikęs į Hamletą – vienas egzistencinis kontekstas. Scenoje pasirodo mama, prie stalo pjaustanti duoną vaikams – kitas buitinis kontekstas. Pasirodo šventikas, pasiruošęs peiliu kirsti auką dievams – dar kitas religinis kontekstas. Skirtingi kontekstai, bet visur dalyvauja peilis. Vienur tarsi blogas, kitur – geras, dar kitur – nei šioks, nei toks.

Kadangi astrologiją interpretuoju kaip įrankį, man priimtiniau, kai ji netapatinama ir netirpinama kokiame nors filosofiniame tirpale, kadangi dėl to iškreipiamas astrologijos vaizdas ir priklijuojamas konkretus kontekstas, kurį atsieti, kaip rodo praeitis, sunku.

Interview by Jūratė Ziedelytė